Artūrui Račui: Apie pigius triukus generuojant click’us

| Kov 22, 2011 | Žurnalistika

Man nusispjaut į politiką (ne, paskutiniuose rinkimuose nebalsavau), visai kaip ir į tai, ką šiandien rodo per TV3. Profesionaliosios lietuviškos žiniasklaidos irgi neseku, nes tais retais atvejais, kai užsuku į kurį didesnį naujienų portalą, paaiškėja, kad populiariausia dienos tema yra WTF straipsnis apie katino Murklio indėlį į teisę ir teisingumą (nuorodos nedėsiu – nematau reikalo). O apie komentarus po tokiais straipsniais turbūt išvis neverta šnekėti – visi žino, kad statistinis Delfi, Alfa ir Ryto skaitytojas – trolis iš prigimties, negirdėjęs apie skyrybą ir diakritinius ženklus.

Užtat lietuviškoje blogosferoje atrasti gero turinio galima – tikrai ne visomis temomis, tikrai ne kalnus, ir ne visad tarp populiariausių. Prisipažinsiu, kad reguliariai (aka Google-Reader-reguliariai) neseku nei vieno lietuviškai rašančio blogo, bet yra pora, į kuriuos benaršydama užsuku beveik kasdien. Tie pora man patinka, nes pranešimų spaudai nekopijuoja, neretai pasako šį tą thought provoking ir sugeba susitvarkyti su komentatoriais – Delfi trolių nepritraukdami, o labiau išprususių šiukšlintojų komentarus trindami.

Senais laikais skaitydavau Artūro Račo blogą. Paskui mečiau, nes pasirodė, kad bene vieninteliai įrašai, kurie nėra negatyvūs ir pikti nuo pirmo iki paskutinio žodžio – apie sodą. Tad dabar ten lankausi dažnai, bet paprastai tik permetu naujienas akimis per daug nesigilindama. Šiandien irgi taip padariau, bet užkliuvau ties naujausiu įrašu – tuo apie Aurimo Dautarto savižudybę. Mane supykdė – ir tikriausiai ne mane vieną. Paprastai tokiais atvejais pasipiktinu kam nors paburbėdama, valandą kitą pasivolioju depresijos liūne dėl tokio negražaus ir neteisingo pasaulio, ir praeina. Bet šiandien turiu paburbėti garsiai.

Tad kas buvo Aurimas Dautartas? Na, jis kažkada kažką veikė televizijoje. Pamačiusi pavardę net negalėjau prisiminti jo veido, bet su nuotrauka atėjo ir keistai nostalgiškas jausmas – iš tų laikų. Anyway, tikrai nepamenu, kokias laidas jis vedė. Visai kaip ir dauguma Lietuvos žmonių. Taip pat nei aš, nei Artūras negalėtume pasakyti, „kokią įtaką televizijos laidų raidai ar visai žiniasklaidai turėjo A.Dautartas.“ Va todėl Artūrui keista, kad A.Dautarto savižudybe taip susidomėjo Lietuvos žiniasklaida:

Aš to nesuprantu, mane tai siutina, nes, mano nuomone, A.Dautarto mirtis yra visiškai nesvarbi.

Kaltinimais nejautrumu nesimėtysiu – ne mano reikalas. Bet atsakysiu, kodėl ši mirtis išskirtinė: A.Dautartas nusižudė, ji buvo jaunas, jis buvo kažkieno sūnus ir kažkieno tėvas, jis buvo kažkieno draugas ir kažkieno bendradarbis; jį pažinojo – nors ir tik iš televizijos ekranų – labai daug tokių pat jaunų žmonių. A.Dautarto mirtis Lietuvos gyventojams svarbesnė nei beveidžio savižudžio, apie kurį parašo tik miestelio savaitraštis. Nes aš jį pažinojau. Ir tu jį pažinojai.

Ir turbūt Artūras teisus sakydamas, jog A.Dautartas visuomenei ne toks svarbus kaip R.Pavilionis ir J.Ivanauskaitė – kad ir kokiu žmonių skirstymo į svarbius ir nesvarbius algoritmu jis remiasi. Turbūt todėl žinia apie jo mirtį ir nesulaukė tiek atgarsio, kiek jo buvo mirus J.Marcinkevičiui. Bene bus kokia kokia koreliacija tarp svarbos (bei žinomumo) ir žiniasklaidos dėmesio..?

Geriausias tos koreliacijos pavyzdys – tas pats Artūro įrašas apie A.Dautarto mirtį. Ar kada matėt jo bloge piktą atsiliepimą apie tai, jog Rytas pirmam puslapy parašė apie kažkokio niekuo nenusipelniusio ir niekam nežinomo (įterpk čia pasirinkto kaimo pavadinimą)-iškio mirtį? Tad dabar jau ir man atrodo, kad kai kurie iš A.Dautarto mirties daro „savotišką maitvanagių puotą, kai pagrindinis tikslas yra sočiai paėsti. Nes maistas – nemokamas.“ Spėju, kad Artūrui šis įrašas tikrai nemažai click’ų prigeneruos.

Tiesa, su viena iš Artūro minčių visiškai sutinku – plačiai apkalbėta A.Dautarto savižudybė gali tapti postūmiu kitiems. Mokslininkai dėl šito, panašu, neabejoja jau senokai, o kai kuriose šalyse įvairios organizacijos ir su žiniasklaida dėl tokių naujienų turinio ir dažnio susitarti sugeba.

Bet tada baigiu skaityti įrašą, kurio paskutiniai sakiniai – pasvarstymai apie tai, kaip Lietuvos žiniasklaida sureaguotų į Artūro savižudybę. Vėl susinervinu, nes man pasirodo, kad tokie pastebėjimai turėtų artimus žmones skaudinti. Bet čia jau asmeniškumai, tai whatever.

  • Ernesta, aš nesiginčysiu. Jau pavargau…

    Tik pacituosiu save (mat esu žinomas narcizas):

    „Mirtis yra skaudi. Ji yra dar skaudesnė, kai netikėtai miršta jaunas žmogus. Ir dar labau skaudesnė, kai jaunas žmogus mirtį pasirenka pats.

    A.Dautarto mirtis yra skaudi ir svarbi jo artimiesiems, draugams, galbūt buvusiems bendradarbiams.

    Taip pat kaip ir bet kurio kito Lietuvos gyventojo mirtis. Arba – kaip bet kurio kito iš daugiau nei tūkstančio kasmet iš gyvenimo savo noru pasitraukiančių Lietuvos piliečių.“

    ir

    „Jau sakiau, kad kiekviena mirtis yra skaudi ir svarbi, ir suprantu, kad A.Dautarto artimiesiems jokia mirtis negali būti skaudesnė ir svarbesnė. Žinau tai, nes man iki šiol skaudžiausia ir svarbiausia buvo mano senelio mirtis.

    Tačiau kalbėdamas apie mirties svarbą ir jos eksponavimą žiniasklaidoje, turiu galvoje platesnę “svarbos” reikšmę. Visuomeninę, jei norite. Tokią, kai mirtis reiškia, jog visi mes netenkame kažko svarbaus ir turėjusio įtaką jei ne mums visiems“

    Ir retoriškai paklausiu: kodėl dažnai žmonės skaito tai, ką nori perskaityti ir ignoruoja tai, kas su jų norais nesutampa…

    Linkėjimai,

    A.

    • Kadangi klausimas retorinis, tai mano atsakymo lyg ir nereikia. O ginčytis ir aš neturiu noro, nes turiu įtarimą, kad nei vienas savo pozicijos nepakeisim, ypač jei tik kartosim tuos pačius argumentus :).

  • Guest

    Atėjau čia dėl nuorodos į šią vietą racas.lt. Prieš palikdamas šią vietą be ketinimų kada nors sugrįžti papeckiosi angliuku ant sienos.
    Tegu tai bus haiku.
    Trolio dovana Ledo karalienei

    Šaltam elektroniniam lape
    žodžiai, skirti niekam
    sugrįžta ernestai