Aš noriu aprūpinti Lietuvos moksleivius planšetiniais kompiuteriais

| Rgp 8, 2011 | Idėjos, Švietimas

Prieš pasirodant iPad, planšetiniai kompiuteriai daugeliui atrodė neapibrėžiama, sunkiai panaudojama ir nebent elektroninius skaitytuvus pakeisti galinti technologija. Pasirodžiusių 2010 m. balandį, pasaulyje praėjusiais metais parduota beveik 15 mln. iPad vienetų, o vien antrą šių metų antrą ketvirtį pardavimai jau siekė 10 mln. vienetų. Neilgai trukus rinkoje pasirodė ir konkurentų gaminiai, naudojantys atvirą ir nemokamą Android operacinę sistemą. Pirmieji atsiliepimai skambėjo maždaug taip: jei nebūčiau bandęs iPad, produktas sulauktų aukšto įvertinimo. Nors dabartiniai įrenginiai, naudojantys Android, yra daug kokybiškesni nei pirmieji bandymai, daugeliui su iPad konkuruoti vis dar labai sunku. Priežasčių daug, čia į apmąstymus nesivelsiu (bet, trumpai tariant, pačių įrenginių kokybė ir dizainas, aplikacijų kokybė ir kartais net kaina yra iPad koziriai), tačiau norėčiau papasakoti apie mintį, kuri vakar nuo pat ryto sukosi mano galvoje. Kadangi mintis labai šviežia, neturiu nei stiprių argumentų, nei gerų pavyzdžių. Jei per savaitę kitą nenuspręsiu, kad susigalvojau nuobodžią nesąmonę, svarstymus pratęsiu kokybiškesniais pamąstymais.

O idėja tokia (prie šitos formuluotės praleidau bene pusvalandį, bet vistiek netobula): aprūpinti Lietuvos moksleivius planšetiniais kompiuteriais, naudojančiais atvirą Android operacinę sistemą, galinčiais pakeisti bei papildyti popierinius vadovėlius ir padedančiais patogiau organizuoti ir sekti savo mokymosi procesą.

Kaip atrodytų kompiuteris ir jo operacinė sistema?

Apie patį kompiuterį negalvojau, tad šito ir neliesiu. Turbūt techninės galimybės stipriai priklausytų nuo jo išleidimo datos, kainos ir dar begalės veiksnių. Tuo tarpu svarbūs operacinės sistemos aspektai yra vartotojo sąsaja, aplikacijos bei integracija su mokyklos technologijomis.

Apie vartotojo sąsają kalbėti taip pat nelengva, tačiau ypač svarbu yra tai, jog kompiuterio valdymas atitiktų tam tikros amžiaus grupės poreikius. Pradinukams turbūt reiktų spalvingesnių ir didesnių elementų be prieigos prie nustatymų, tuo tarpu gimnazistai tikėtųsi madingiau atrodančios ir sudėtingesnės sistemos su galimybe naudotis ir Android Market. Kadangi kompiuteriai turėtų būti naudojami ir pamokose, ir namie, moksleiviai tikėsis iš jų ne tik patogios platformos namų darbams ruošti, bet ir galimybės pažaisti Angry Birds ar peržiūrėti naujienas Facebook. Nematau tame nieko blogo, tačiau kažkoks sprendimas, užtikrinantis, kad Angry Birds netaps pagrindine biologijos pamokos tema (nors vieną fizikos pamoką skirti žaidimui tikrai verta), būtinas. Sprendimas turbūt gali būti ir technologinis, paremtas skirtingomis vartotojo aplinkomis (pvz., Mokykloje ir Namie), kurias įjungti ir keisti galėtų pats moksleivis. Tuomet Mokyklos aplinkoje prieinama būtų tik dalis programų.

Aplikacijos – ypač svarbus sistemos aspektas. Šias turbūt galima suskirstyti į parankines ir mokomąsias. Pirmajai kategorijai galima priskirti visas mokymą(si) organizuoti padedančias programėles: kalendorių – pamokų tvarkaraštį su planuojamais kontroliniais darbais, pažymių knygelę, namų darbų sąrašą, užrašinę ir panašiai. Čia svarbu efektyvumas bei integracija su mokyklos programomis (pvz., pasikeitimai mokyklos tvarkaraštyje turėtų automatiškai atsispindėti moksleivio kalendoriuje). Mokomosios aplikacijos reikalauja daugiausiai darbo, tačiau ir turi ypač daug potencialo: turbūt daug lengviau išmokti šį tą apie žmogaus kūną žiūrint į trimatį atvaizdą, kurį galima padidinti, nuimti ar pridėti įvairius kūno sluoksnius ir apsukti ar apversti (naršyklėje veikiančios panašios aplikacijos pavyzdys: Google Body). Tokias aplikacijas galėtų kurti ir projektu besidominčios įmonės ar programuotojai, tačiau svarbu, kad programėlė atsižvelgtų į dalyko mokymo programą.

Integracija su mokyklos technologijomis reiškia, jog ir jau minėti tvarkaraščio pakeitimai atsiranda moksleivio kalendoriuje, ir elektroninę pažymių knygelę mokytojas turi pildyti tik kartą. Toliau šios temos neplėtosiu, nes tam reikia šiek tiek daugiau žinių apie tai, kokios sistemos mokyklose naudojamos.

Kodėl planšetiniais, o ne nešiojamais kompiuteriais?

Planšetiniai kompiuteriai pasižymi keletu moksleiviams svarbių ypatumų: yra lengvi, paprastai turi ilgai laikančią bateriją ir nereikalauja jokios patirties su kompiuteriais. Be to, jų operacinės sistemos yra paprastesnės už nešiojamų kompiuterių, todėl moksleiviui yra lengviau susikaupti ties viena užduotimi.

Kodėl Android, o ne iOS?

Kaip jau minėjau, Android yra atvira ir (beveik) nemokama operacinė sistema. Tai reiškia, jog pakankamai realu yra išsirinkti planšetinį kompiuterį pagal jo technines galimybes, o tuomet įdiegti jame Android operacinę sistemą. Be to, sistemos vartotojo sąsaja gali būti stipriai pakeista taip, jog atitiktų moksleivių poreikius. Pavyzdžiui, jei turi HTC telefoną su Android sistema (Desire, Wildfire, etc.), turbūt nustebtum pamatęs, kaip atrodo nepagražinta sistema. Kitas pavyzdys – Mobylize planšetinis kompiuteris, taip pat skirtas mokykloms. Iš pirmo žvilgsnio, ten nepamatysi nieko panašaus į savo telefono operacinę sistemą, tačiau išties Mobylize taip pat veikia su Android. Be to, kurti programėles planšetiniams kompiuteriams naudojant Android daug paprasčiau. Čia nekalbu apie tai, kuri programavimo kalba patrauklesnė (Java!), ar kuris įrankis programėlių kūrimui patogesnis (Xcode…). Kalbu apie tai, jog kurti Android yra pigiau (25 JAV doleriai visam gyvenimui arba nemokama, jei nenori programėlių siūlyti Android Market), programėles galima platinti savo pasirinktu kanalu, o programavimas nereikalauja specialaus kompiuterio. Palyginimui, iPad programėles gali kurti tik turintys Apple kompiuterį bei mokantys po 99 JAV dolerius per metus Apple kompanijai, o visos iPad aplikacijos turi būti parsisiunčiamos iš Apple App Store. Tad Android pasirinkimas reiškia ne tik didesnę tikimybę, jog platforma sulauks norinčių kurti edukacines programėles, bet ir galimybę programavimą išbandyti patiems moksleiviams. (Tai, beje, nereiškia, jog moksleiviai turėtų išmokti Java – Google specialiai Android yra sukūrusi įrankį, leidžiantį išmokti programavimo pagrindų vaizdinėje programavimo aplinkoje.)

Ką iš to gauna moksleiviai?

Vietoj atsakymo pasiūlysiu savo mėgiamą sero Ken Robinson kalbą apie švietimą. Ji gal Lietuvai (o turbūt ir pasauliui) dar per daug radikali, tačiau idėjos įkvepiančios ir atspindinčios šiandieninę mokyklą. (Dar verta ir užmesti akį į Mashable įrašą apie planšetes ir aukštąjį mokslą.)

Changing Education Paradigms.

Ar kas nors tai jau bandė?

Lietuvoje šį pavasarį trys klasės bandė mokytis naudodamos iPad kompiuterius. Šviesa ir TEV padovanojo elektronines vadovėlių versijas, o Omnitel – 3G interneto ryšį. Panašu, jog ir mokytojams, ir moksleiviams tai buvo įsimintina patirtis, tačiau taip pat atrodo, jog eksperimentui nebuvo pakankamai pasiruošta – lietuviškų mokomųjų programėlių iPad kompiuteriams nėra, o įrenginys nepalaiko Flash, technologijos, kuri neretai naudojama kuriant internete prieinamas mokymo priemones. O skaitant vieno iš projekto dalyvių atsiliepimus dar ir susidarė įspūdis, jog įrenginiai moksleiviams nebuvo tinkamai pristatyti, buvo naudojami tik kaip pakaitalas popierinėms knygoms ir kartais puikiai suveikdavo kaip alternatyva apsilankymui pamokoje. Vienaip ar kitaip, pirmas blynas gal ir šiek tiek prisvilęs, bet sveikintinas.

O koks čia verslo modelis?

Teoriškai modelis labai paprastas: mes parduodam mokykloms planšetinius kompiuterius su stipriai modifikuota ir moksleiviams pritaikyta Android operacine sistema, taip pat (bendradarbiaudami su mokytojais) kuriam edukacines programėles. Praktiškai viskas šiek tiek sudėtingiau: pilnai veikiantį produktą pagaminti gali prireikti gerų dviejų metų: reikia surasti nebrangių įrenginių tiekėją, paruošti operacinę sistemą bei pirmąsias programėles, išbandyti produktą, užtikrinti, jog jis veikia su mokyklų sistemomis, apmokyti mokytojus, susitarti su leidyklomis dėl elektroninių knygų versijų… Tai reiškia, jog pirmiesiems dvejiems metams reikalingas finansavimas. Iš tos pačios Švietimo ministerijos? Idėja ir jos pelningumu tikinčio privataus investuotojo? Nelietuviško socialines iniciatyvas remiančio fondo? Be to, tuos metus dirbant dar būtų neblogai žinoti, jog Švietimo ministerija remia idėją ir pasirodžius produktui skirs lėšų jo pirkimui.

Trumpai tariant, skamba be proto rizikingai. Ir neaišku, ar Lietuva yra pasiruošti peršokti vieną technologijų švietime laiptelį. Ir turbūt yra nemažai tokių, kuriems pasirodytų, kad aš čia prirašiau 1,065 žodžius niekam nereikalingų nesąmonių. Bet aš neturėčiau nieko prieš metų ar dviejų darbą bandant įrodyti, jog idėja verta dėmesio. Nes blogiausiu atveju – nepasiseks. O nesėkmė šiame kontekste reikš neįkainojamą patirtį ir man, ir visai švietimo sistemai, kuri šias žinias panaudos bandydama dar kartą po 3 metų. O geriausia, kas gali įvykti, yra šiek tiek įdomesnė ir modernesnė švietimo sistema, skatinanti smalsumą ir efektyvumą.