bzn start, pasak Verslo žinių paskelbto pranešimo spaudai, yra naujas portalas jaunam verslui. Prastesnio pavadinimo sugalvoti turbūt neįmanoma, bet aš ne apie tai. Portale užkliuvo straipsnis, sakantis, jog [g]reitai reaguojant į rinkos pokyčius ir mokant išnaudoti jos galimybes iš pažiūros net utopiškos idėjos gali virsti realybe.

Ta realybė – per porą savaičių parengta 33 puslapių e-knyga (bei ją reklamuojanti interneto svetainė) apie tai, kaip elgtis norint atgauti Snoro banke laikytus pinigus. Knygos (sako, kad ji parašyta neįvardintų geriausių teisininkų ir advokatų, auditorių, finansų rinkų ir bankininkystės profesionalų) kaina – 33 Lt.

bzn start aprašomą sėkmės istoriją galima apibendrinti taip: knygos niekas neperka. Į tai knygos autorius Donatas Juškus atsako:

1. Knygos žmonės neperka, nes visi sėdi ramūs, mano, jog viskas bus grąžinta, nors taip tikrai nebus. Šituo pastebėjimu verslininkas turbūt bando bent bzn start portalo skaitytojams įvaryti baimės, kad tie susivoktų, jog knygos jiems tikrai reikia.
2. Žiūrint iš verslo pusės, šis projektas yra visiškai nenaudingas. Tai galbūt bus vertinga pamoka neužsiimti šalutiniais dalykais. Čia, mano nuomone, turėjo būti ne du sakiniai, o viso straipsnio esmė.
3. Knygą galima traktuoti kaip mano kalėdinę dovaną Lietuvos žmonėms. Čia dabar? Ponas Donatas man dovanoja savo nepavykusį projektą, bet dovaną norėdama gauti turėčiau jam sumokėti?
4. Norėjau per trumpą laiką patikrinti žmonių sąmoningumą. Supratau, kad žmonėms reikia tik geltonosios spaudos. Kitaip tariant, verslas nenusisekė, kalti kvaili vartotojai, o ne kvaili verslininkai.
5. Aš supratau, kokia mūsų rinka: pasiūlyti naujieną Lietuvos rinkai yra daug sudėtingiau nei įgyvendinti kokį nors naują projektą visame pasaulyje. Va čia tai atradimas. Jei p. Donatas nebūtų verslininkas, mielai jam paaiškinčiau, kuo maža ir nuo ekonomiškai labiau išsivysčiusių valstybių atsiliekanti Lietuvos rinka skiriasi nuo pasaulio (pasaulis šiame kontekste turbūt būtų JAV arba angliškai kalbančios valstybės su daug didesniais vartotojų skaičiais, pažengusia prekyba internetu bei sugebėjimu vertinti e-knygas).

Jei jau kuri portalą jaunam verslui, turbūt supranti, kad užsakomieji (o gal tiesiog visiškai neapgalvoti) straipsniai niekam neįdomūs. Va būtų vietoj to parašę, jog greit reaguojant į tokius įvykius verslą pradėti galima, tačiau prieš neriant stačia galva į dviejų savaičių darbą, reikia įvertinti begalę dalykų. Pavyzdžiui, kurios vartotojų grupės bus labiausiai paliestos Snoro bankroto ir ar knyga tiems vartotojams pasirodys vertinga. Juk jei mano močiutė ir turėtų ten sąskaitą ar indėlių, e-knygos tikrai nepirktų. Nepirktų ir knygos kietais viršeliais. Knygos nepirkčiau ir aš, nes informaciją sugebu susirasti internete. Ar pirktų verslai? Rimti verslai turbūt visgi nepirktų ne todėl, kad jiems įdomesnė geltonoji spauda, o todėl, kad jie gali skirti pinigų teisininko konsultacijai. Lieka mažesni verslai, kuriems, panašu, knyga savo vertės neįrodė. Gal todėl, kad knygą parašė, o reklamos nebuvo, tad potencialūs pirkėjai apie produktą taip ir neišgirdo. O gal todėl, kad kaina (33 Lt už 33 psl., kurie, pasak autoriaus, su kietais viršeliais būtų verti 200 Lt) siunčia kažkokį neaiškų nepasitikėti verčiantį signalą – visai kaip ir neprofesionaliai atrodanti knygos interneto svetainė.

Dar straipsnis būtų galėjęs pastebėti, kad girdėti, kaip žmonės, studijavę verslą ir vadinantys save verslininkais, dėl savo nesėkmių kaltinantys rinką ir nesusipratusius vartotojus (produkto, kuris parengtas iš širdies, už kurį sumokėti pinigai, jiems nereikia), mažų mažiausiai keista.