Sausio 13

| Sau 13, 2012 | Pamąstymai

1991 m. sausio 13 d. nepamenu, bet puikiai įsivaizduoju – tas mamos pasakojimas, kartotas metų metus, po truputį keitęsis tarsi lietuviška pasakėčia, mano mėgstamiausias. Tėtis išvažiavo, turbūt vienu iš autobusų, vežusių minias iš visų Lietuvos miestelių ir kaimelių. Tai, kas vyko parlamento viduje, man visuomet išliko paslaptis, susimaišiusi su kažkada girdėtų istorijų nuotrupomis, nespalvotomis ištraukomis iš patriotinių filmukų, nuotraukomis kasmetiniuose pradinės mokyklos minėjimuose ir mano vaizduote, kuriose herojiški lietuviai atlaiko piktojo priešo puolimą.

Visai neseniai užtikau nuotrauką (The Atlantic In Focus), darytą tomis dienomis. Dar viena dėlionės detalė – taip ir įsivaizduoju savo tėtį šviesiais vešliais plaukais, su ta didele garbana, dideliais akiniais, kažkodėl besišypsantį, drąsiai stovintį sargyboje. Tik gal be ginklo, nes prie šypsenos netinka.

O per šias Kalėdas išgirdau dar vieną istoriją. Sako, mūsų aplankyti tomis dienomis užsuko tėtės draugas, iškilmingai pasveikinęs mamą „tavo vyras – didvyris!“ šūksniu. Mano tėtis, aišku, buvo gyvas ir sveikas. Ir didvyris. Tik draugas, sveikindamas mano mamą, pamiršo paminėti svarbesnę naujienų dalį. Miela širdžiai istorija, truputį juokinga – tokia, kurią man pasakoja mama, o aš pasakosiu savo vaikams. Ir aš jau nepajusiu to, ką tada jautė mama, o mano vaikai turbūt nesijaus taip, kaip šiandien jaučiuosi aš – be proto išdidi, nes mano tėtis ten buvo. Bet taip ir turi būti – mano tėtis gynė Lietuvą, kad mūsų šeima galėtų joje laimingai gyventi. Kad aš galėčiau suprasti, kas yra laisvė. Kad mano vaikai turėtų pasirinkimą.

Nuo pat pirmos klasės sausio 13 d. buvo mano mėgstamiausia diena mokykloje. Miniatiūrinėje aktų salėje kabėdavo nespalvotos portretinės nuotraukos, o direktorės pavaduotoja perskaitydavo visų žuvusių vardus. Klausydavau jos istorijos ir norėdavau verkti ir juoktis tuo pat metu. Tyliai – niekad garsiai – degdavau pasididžiavimu, jog mano tėtis gynė mano Tėvynę. Visai kaip ir šiandien. Jau senokai nebuvau namie sausio 13 d., kur ta proga paminima skania vakariene žvakių šviesoje ir šampano taure. Mano televizorius nerodo vaizdų iš praeities, o radijas negroja muzikos apie laisvę. Aš švenčiu su Airijos rokeriais U2. Traukiu kartu, nes šiandien ta diena, kaip ir kasmet, kai mano širdis plaka tik Lietuvai, ir man nusispjaut, kad nedarbo lygis 14.8%.

***

Mamai įtemptai laukiant žinių, aš grojau kanklėmis. Groti, aišku, nemokėjau, bet darželyje buvau girdėjusi man labai patikusią dainą. Ją ir kartojau.

O jūra motule, kokia tu žiauri,
Kam sujungi širdis ir vėl jas skiri.