Krepšinis, informacinės technologijos ir darbas Žalvaryje – tik berniukams?

| Bir 18, 2012 | Pamąstymai
Atnaujinimas: viena iš istorijos herojų Janina Melnikovienė galų gale nutarė mano komentarą apie Žalvario diskriminacijos politiką ignoruoti. Na taip, ji pradėjo diskusiją, tad jos ir sprendimas. Aš, iš kitos pusės, dabar jau galiu teigti, kad Žalvaris ne tik nenori į darbą priimti merginų, bet ir nemėgsta konstruktyvios kritikos, o nesutampančias nuomones cenzūruoja. Va čia tai organizacinė kultūra! Man tik truputį liūdna, mat aš tikėčiausi, jog suklydusi save ir kitus gerbianti įmonė atsiprašytų ir pažadėtų pasitaisyti. O jei taip nenutiktų, atsirastų daugiau nei vienas žmogus, kuris pasistengtų, kad apie neteisybę sužinotų įmonės klientai bei verslo partneriai. Vietoj to, Žalvaris gali diskriminuoti, cenzūruoti kritiką ir, susiradę įmonės vertybes atitinkantį perspektyvų vaikiną, tęsti savo negražias tradicijas.

Berods šeštoje klasėje labai susidomėjau krepšiniu. Taip jau nutiko, kad tais metais Žalgiris laimėjo Eurolygą, o metais vėliau Lietuvos rinktinė labai sėkmingai pasirodė Sidnėjuje. Olimpinis krepšinis neretai vykdavo pamokų metu, tad per pertraukas su klasioku bėgdavom pas jį į namus sužinot naujausius rezultatus. Lietuvių pralaimėjimą pusfinalyje stebėjau visą – istorijos mokytoja istorinio įvykio proga visus išleido namo. Dar dabar pamenu tą jausmą rungynėms pasibaigus; sėdėjau virtuvėj ant stalo, sukrėsta spoksojau į Šilelį ant šaldytuvo ir verkiau…

Kai gavau išsvajotą krepšinio kamuolį, po pamokų eidavau į aikštelę šalimais pamėtyti. Per vasaros atostogas tą patį darydavau pas močiutę – ten krepšinio aikštelė buvo už trijų žingsnių. Deja, su manim žaisti paprastai niekas nenorėdavo. Jei toje pačioje aikštelėje žaidžiantys berniukai pasitaikydavo vyresni, mane tiesiog išvarydavo. Jaunesni tiek drąsos neturėdavo, bet žaisti su mergaite ir jiems būdavo ne lygis. Aišku, pasitaikydavo ir išimčių: susidraugavus į komandą įsiprašyti daug paprasčiau. Be to, kartais mane iki aikštelės palydėdavo kaimynas iš pirmo aukšo. Jis gal atrodydavo piktas, nes kol jis mane mokydavo baudas mėtyti, į aikštelę niekas įžengti nedrįsdavo.

Va taip atrodo diskriminacija vaikystėje. Tu lyg ir jauti, jog tai neteisinga, bet negali nieko pakeisti. Galiausiai tavo pasitikėjimas savimi sunyksta (pikti berniukai pasižymi sugebėjimu labai piktai šaipytis), tu meti kamuolį į tolimiausią sandėliuko kampą ir pradedi taupyti pinigus riedlentei. Su riedlente gali važinėti po močiutės kiemą, draugų čia nereikia*. O iš gatvės irgi niekas neišvarys.

Panaši krepšinis tik berniukams politika egzistuoja ir suaugusių pasaulyje. Palyginus su krepšinio istorijomis, čia mano patirtys daug subtilesnės. Pirma, suaugę tiesiai šviesiai paprastai neprasivardžiuoja (įstatymai neleidžia). Antra, man nebe 12, turiu drąsos stovėti už savo principus. Trečia, dirbdama, mokydamasi ar bendraudama aš turiu pasirinkimą, tad galiu eiti ten, kur mane vertina ne dėl anatominių ypatumų.

Prieš kokius 4-5 metus bendravau su vienu Lietuvoje dirbančiu rizikos fondu. Pokalbis dėl darbo truko turbūt 5 minutes; per jas ir aš, ir įmonės atstovas supratom, kad įmonės kultūra man (švelniai tariant) nepriimtina. Kontekstas maždaug toks: seksualinis priekabiavimas, negražūs juokeliai apie moteris, kiemo lygio prasivardžiavimas yra norma, tad jei nepatinka, čia tavo, o ne mūsų problema. Man, aišku, nelabai patiko, tad tuo viskas ir baigėsi**. Bet man neatrodo normalu, jog norėdama išbandyti savo jėgas tam tikroje veikloje turėčiau pakęsti šlykščius prieš mane nukreiptus juokelius ir visas įmanomas priemones naudojančius kolegas.

Prieš porą metų sugalvojusi, jog labiau už viską mane domina informacinės technologijos, patekau į sritį, kurioje moterų diskriminacija, panašu, yra ypač didelė problema. Lietuvoje apie tai nekalbama, tačiau esu skaičiusi ne vieną istoriją apie tai, ką kartais turi iškęsti programuoti sugebančios moterys. Dauguma tų istorijų atkeliauja iš JAV, tačiau viena man ypač įstrigusi pasakoja apie Dell renginį Kopenhagoje:

[…] the – by Dell chosen – moderator starts to rejoice the lack of women in the room. “The IT business is one of the last frontiers that manages to keep women out. The quota of women to men in your business is sound and healthy” he says. “What are you actually doing here?” he adds to the few women who are actually present in the room.

Tokie pasisakymai pusei pasaulio populiacijos yra juokingi, o kitą pusę atgraso nuo tam tikro darbo ar net profesijos. Juokingiausia visgi čia yra tai, jog įmonės ir industrijos, diskriminuodamos potencialius darbuotojus dėl jų lyties ar odos spalvos meškos paslaugą daro ir sau: kad ir ką besakytum, mažiau kandidatų reiškia mažiau gerų darbuotojų.

Va lietuviškas pavyzdys: įmonė Žalvaris (atliekų surinkimas ir tvarkymas, ~150 darbuotojų, 79 mln. LTL apyvarta 2009 m.) ieško – o gal planuoja ieškoti – naujo darbuotojo. Štai taip atrodo skelbimas LinkedIn (Janina Melnikovienė yra įmonės viešųjų ryšių vadovė):

Kaip surasti ką tik studijas baigusį vaikiną, kuris norėtų mokytis verslo iš pačio įmonės CEO ir tapti jo dešiniąja ranka vystant kompanijos veiklą ne tik LT, bet ir užsienio šalyse? […]

Daugumai diskusijoje dalyvavusiųjų faktas, jog įmonės direktoriaus dešinioji ranka gali būti tik vaikinas, neužkliuvo. Aš visgi nesusilaikiau:

Janina, pakartosiu Jūratės klausimą: kodėl ieškote vaikino? Be to, jog tai neetiška, neteisinga bei kenkia Žalvario (kaip suprantu, būtent šiai įmonei ieškote žmogaus) reputacijai, toks jūsų skelbimas taip pat nelegalus pagal Lietuvos įstatymus. Jei nesate susipažinusi, siūlau žvilgtelėti į darbo kodekso 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Esu tikra, jog ten rasite reikalavimą laikytis lygybės principų darbo santykiuose, nepaisant lyties, seksualinės orientacijos, amžiaus ir pan.

Janinos atsakymas, tiesa pasakius, dėmesio nevertas (t.y., paaiškinimo, kodėl ieško tik vaikino, jame neradau):

Jei užduodamas klausimas su prašymu patarti, ar tau jau skelbimas?

Jokio skelbimo dar nebuvo, tik pasiteiravimas, kur reiktų ieškoti. Visą gautą informaciją aš perduodu kažkiek su personalu susijusiam asmeniui ir savo vadovui.

Visiems besipiktinantiems pasakysiu tik tiek, kad aš esu už lyčių lygybę visu 100proc. O kas mane pažįsta asmeniškai, tuo net neabejoja.

Beje, darbo rinkoje esu jau daugiau kaip 12 metų ir pačiai teko susidurti su tokiu reiškiniu, apie kurį kalba Dovydas. Vieno garbingo dienraščio redaktorius yra man kadaise pasakęs, kad „viskas su tavim gerai, bet jei būtum ne moteris, o vyras- imtumėm į darbą be kalbų“. Finale pasamdė vyriškį, kurį po kelerių metų išmetė.

Ir jokie Darbo kodekso straipsniai čia nepadės, jei imsi aiškintis.

Kita vertus, esu ir tos nuomonės, kad kiekvienam atsiras jo darbo vieta.Turi sutapti labai daug aplinkybių: pradedant darbo pobūdžiu, baigiant sutarimu su vadovu ir kompanijos organizacine kultūra, ir dar n-dalykų.

Manasis atsakymas Janinai jau geras porą valandų dienų nepatvirtintas (turiu įtarimą, kad kiekvieną komentarą patvirtinti turi diskusiją pradėjusi p. Janina), tad juo pasidalinsiu čia:

Janina, jei skelbimo nebuvo, ketinimas visgi buvo išreikštas. Tad jei dabar viešai skelbtumėte atranką, aš joje dalyvaudama galėčiau tikėtis būti nepriimta dėl savo lyties. Tiesa, aš nedalyvaučiau, nes man jūsų organizacinė kultūra pasirodytų nepriimtina.

Tačiau, mano manymu, jūsų ankstesnis komentaras visgi patvirtina, kad „jokio skelbimo dar nebuvo“ yra nevisiška tiesa: „Mano užklausa suveikė ir jau gavau nemažai kandidatų CV. Belieka vadovui pabendrauti tiesiogiai ir išsirinkti kelis žmones, su kuriais norėtų toliau dirbti ir plėsti verslą.“ Man labai smalsu, kuri tų kandidatų dalis yra ne vaikinai.

Galiausiai, jei jau jūs asmeniškai esate už lyčių lygybę, turbūt visa kaltė dėl diskriminacijos krinta ant įmonės, kuriai jūs atstovaujate. Ir aš visiškai sutinku, jog priimant darbuotoją turi sutapti ne tik profesinės kvalifikacijos, bet ir begalė kitų dalykų. Tik nemanau, kad lytis yra vienas tų svarbių faktorių.

Be p. Janinos komentarų diskusijoje savo nuomonę išreiškė ir dar pora žmonių. Klaudijus Milukas (rinkodaros vadovas paieškos sistemų optimizavimo įmonėje) išsiskyrė savo požiūriu, kurį jau minėjau kalbėdama apie Dell: pusei pasaulio juokinga, kitai – nelabai:

Ernesta, kiekvienas įžvelgia tai, ką nori įžvelgti. Ką kiti priėmė juokais, jūs priėmėt už gryną pinigą ir surietėt tokį komentarą, kad nelabai yra ir ką komentuot:)

Man nejuokinga. Ir aš tikrai nenorėčiau įžvelgti diskriminacijos, kur jos nėra, bet taip pat ir nenorėčiau tylėti, kai diskriminacija veši, nes vieni tyli, nes jiems taip geriau, kitiems nerūpi, o dar kiti neturi drąsos pasakyti, jog tai neteisinga ir nelegalu. Savo įrašu nieko nepakeisiu, bet jei keletas merginų ir vaikinų nuspręstų neturėti reikalų su Žalvariu ar panašiomis įmonėmis, tai jau būtų pradžia. Aš neturėsiu: kad ir koks viliojantis būtų Žalvario pasiūlymas, aš ateinantį pusmetį atliksiu praktiką Google Londone. Jiems neužkliuvo tai, kad aš, būdama mergina, noriu būti inžinierė.

* Kaip vėliau paaiškėjo, riedlentei reikia tėtės leidimo. O jei jau kartą tėškeisi ant žemės tėtei tiesiai prieš akis ir porą minučių negalėjai atsikelti, nes nejutai kojų, o paskui gerą mėnesį šlubavai, leidimo greičiausiai negausi.

** Prieš atsisveikinant gavau dar vieną klausimą apie tai, ką daryčiaus su pirmu savo uždirbtu milijonu. Išvažiuočiau mokytis! (Aš, tiesa, ir be milijono išvažiavau.) Patarimas: jei bendrauji su rizikos fondu, toks atsakymas tavęs toli nenuves. Geriau tiesiai šviesiai išrėžk, jog panaudosi jį uždirbant antrą milijoną. Ar bent jau pasakyk, kad išvažiuosi metams į Tibetą pamedituoti. Bet kokiu atveju, jei neparodysi, kad už pinigus padarytum bet ką, ir kad pinigai tau yra didžiausia motyvacija, tavo perspektyvos rizikos fonduose nekokios.