Šiaurės Korėja: laisvė kaip keptos mėsos sinonimas

| Lie 20, 2012 | Pamąstymai

Šiaurės Korėja yra šalis, turinti 150 – 200 tūkst. politinių kalinių, vergaujančių (bei kankinamų) koncentracijos stovyklose. Piliečiams išvykti iš šalies, kurioje 9-to dešimtmečio viduryje iš bado mirė 2 mln. žmonių, draudžiama; net kelionėms šalies viduje reikia leidimo*. Moterys verčiamos užsiimti prostitucija, neturi pasirinkimo kuriant šeimą, paplitę priverstiniai abortai, netinkamais kūdikiais paprasčiausiai atsikratoma. Už religiją gresia kankinimai bei mirties bausmė, o siekiant didesnio efekto, kai kurios krikščionių egzekucijos vykdomos viešai. Tiesa, pasak Šiaurės Korėjos, šalyje žmogaus teisės pažeidimų nėra – juk socialistinė sistema buvo tautos pasirinkta, tautai ji ir tarnauja.

Šiaurės Korėja taip pat yra šalis, kurioje oficialiai draudžiama užsiimti verslu, o žmonės uždirba 2 dolerius per mėnesį (sako, kad tikrasis atlyginimas – įskaičiuojant juodąsias rinkas – apie 15 dolerių). Prekyba su užsieniu beveik nevyksta, mokesčių valstybė nerenka, tačiau pagalba iš donorų plaukia kasmet. Pietų Korėja remia šalį trąšomis, Europos Sąjunga kartais kokį traktorių nusiunčia, o bado metais ten keliauja šimtai tonų maisto. Tačiau (pasak puikiai veikiančios propagandos mašinos) vakarų pasaulis yra blogio ašis, siekianti Šiaurės Korėjos žlugimo bei pavydinti korėjiečiams gero gyvenimo.

Už šių skaičių slypinčią istoriją pasakoja du trumpi BBC žurnalistės Sue Lloyd-Roberts filmai. Pedantiškai sutvarkytas kaimas, bananai ant stalo, darželis su sveikais ir laimingais vaikais. Jei ne filmuojant dingusi elektra bei nuo kameros bėgantys praeiviai, galėtum pagalvoti, kad Šiaurės Korėja – skurdi, bet auganti ir savo piliečiais besirūpinanti šalis. Escape from Camp 14 pasakoja apie tą realybę, kuri liko už kadro.

***

Pirmasis Šino** prisiminimas – mirties bausmė sušaudant. Tada jam buvo ketveri. Gimęs Šiaurės Korėjos koncentracijos stovykloje Nr. 14, egzekucijas būdavo priverstas stebėti porą kartų per metus. Po dešimties metų, dėmesio centre atsidūrė jo brolis ir motina. Stovėdamas pirmoje žiūrovų eilėje, į akis jiems pažvelgti nedrįso.

Šino gyvenimas turėjo praeiti dirbant koncentracijos stovykloje. Ir baigtis nutikus nelaimei statant užtvanką, kuriam iš sargų sugalvojus pasilinksminti, o gal prisikvėpavus dulkių šachtose. Tiems, kurie gimė nelaisvėje, mintys apie tai, kas už tvoros, kas yra laisvė, ką reiškia pasitikėti ir laukti rytojaus, į galvą neateidavo. Niekas neišmokė jų mylėti, džiaugtis, užjausti. Bet neišmokė ir tikėtis, liūdėti, nusivilti. Viskas, ką jie žinojo, tilpo į 10 stovyklos taisyklių:

  1. Nebandyk pabėgti.
  2. Nedalyvauk didesniuose nei dviejų kalinių susibūrimuose.
  3. Nevok.
  4. Sargams paklusk be sąlygų.
  5. Pamatęs bėglį, iškart apie jį pranešk.
  6. Stebėk kalinius, nedelsiant pranešk apie įtartiną elgesį.
  7. Be priekaištų atlik dienos darbus.
  8. Už darbo vietos ribų, su priešingos lyties kaliniais nebendrauk.
  9. Nuoširdžiai gailėkis savo kalčių.
  10. Kaliniai, pažeidę stovyklos nuostatus, bus nedelsiant nušauti.

Šinas nesilaikė trečiosios. Vogdavo iš kitų kalinių, iš darbo vietos, iš laukų šalimais – maistą. Dažniau žiemą, mat vasarą uogų, vabalų ir žiurkių rasti būdavo galima miške. O galvijų mėšle kartais pasitaikydavo ir nesuvirškintų grūdų.

Mintis apie pirmosios sulaužymą atėjo tik sulaukus 23-ejų. Dirbdamas siūvykloje, susipažino su Šiaurės Korėjos intelektualu, nubaustu už pabėgimą į Kiniją. Istorijos apie kitą Korėją, technologijas ir pinigus Šino nelabai domino. Niekad gyvenime nelietus knygos, neturėjus vonios ir negirdėjus net apie Šiaurės Korėjos lyderius, pasaulį suvokti buvo nepaprastai sunku. Tačiau Šiną džiugino pasakojimai apie maistą, ypač kai pagrindinis patiekalas būdavo kepta mėsa. Naktimis Šinas fantazuodavo apie geresnį gyvenimą. Tokį, kuriame jis pats galėdavo pasirinkti, ką valgyti.

Laisvė, Šino nuomone, buvo keptos mėsos sinonimas.***

Ištrūkus į laisvę, šiaurės korėjiečiams prisitaikyti prie konkurencija paremtos Pietų Korėjos kultūros be proto sudėtinga. Naujame pasaulyje reikia išmokti nebijoti minios, blizgančių automobilių, aukštų pastatų ir atsakomybės. Paranojiškai viskuo nepasitikintys bėgliai slepia savo vardus ir gimimo vietas (o atsidarant banko sąskaitą klausia ir daugiau!), nesako ačiū ir atsiprašau. Jiems gėda dėl to, jog jie prasčiau išsilavinę, kitaip kalba, ne taip rengiasi. Bet labiau už viską, jie jaučia kaltę dėl tų, kurie liko už sienos. Šiną persekiojo košmarai apie kankinamą tėvą. Ir mirštančią motiną. Už tai, jog apie motinos ir brolio planuojamą pabėgimą sargus informavo jis, sau niekad neatleis.

Escape from Camp 14 yra nuostabi knyga, pasakojanti ne tik vieno žmogaus, bet ir visos tautos istoriją. Ir kol visas pasaulis jaudinasi dėl Šiaurės Korėjos raketų technologijos ar branduolinio ginklo, užvertus knygą negali negalvoti, kad kenčianti tauta nusipelno didesnio vakariečių dėmesio.

* Į šalį įvažiuoti šiek tiek paprasčiau: susirandi ekskursijomis į Šiaurės Korėją užsiimančią agentūrą (tokių Olandijoje ypač gausu), jie už tave sutvarko popierius, suranda gidą (laisvai keliauti po šalį, aišku, negalima), nuperka traukinio ar lėktuvo bilietus (Šiaurės Korėjos oro linijos aptarnauja vienintelį skrydį šalyje – į Pekiną). Tiesa, jei pase turi antspaudą, išduodantį, jog esi lankęsis Pietų Korėjoje, gali kilti problemų. Panašios problemos, sako, kyla ir ant Pietų Korėjos sienos.

** Shin In Geun.

*** Freedom, in Shin’s mind, was just another word for grilled meat.

  • Egle Kazdailyte

    Super rašymo stilius- labai primena A. Čekuolio popietę :)